Tvarumo ir pakuočių inovacijų ekspertas Marius Tent: pradėti keistis turėjome prieš daug metų, jei tai nepadaryta – metas suskubti

Vienas iš pagrindinių Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento (Reglamentas (ES) 2025/40) pokyčių yra pakuočių taisyklių suderinimas visose Europos Sąjungos (ES) valstybėse narėse. Reglamentas nustato vienodus, tiesiogiai taikomus reikalavimus pakuočių pasirinkimui, projektavimui, surinkimui ir perdirbimui.

Siekdamos laikytis šių reikalavimų, įmonės turės pritaikyti savo pakuotes taip, kad jos atitiktų naujus standartus. Pavyzdžiui, visa pakuotė, tiekiama ES rinkai, turės būti įvertinta pagal reglamente nustatytas perdirbamumo klases. Nuo 2030 m. sausio 1 d. bus leidžiama naudoti tik tokią pakuotę, kuri priskiriama A, B arba C klasei. Pakuotės, neatitinkančios šio minimalaus perdirbamumo standarto, bus draudžiamos.

Apie šiuos pokyčius kalba Lietuvoje viešėjęs pakuočių bei etikečių gamintojo „Aurika“ renginyje dalyvavęs reglamento įgyvendinimo ekspertas Marius Tent. Jis ne tik skaitė pranešimą apie svarbiausius naujojo reglamento aspektus, bet ir aktyviai dalyvavo diskusijoje, kurioje su kitais ekspertais aptarė, kaip verslai turėtų ruoštis artėjantiems pokyčiams.

Renginį organizavo UAB „Aurika“, siekdama didinti informuotumą ir padėti tiek gamintojams, tiek platintojams geriau suprasti naujojo pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento reikalavimus bei jų poveikį tiekimo grandinei.

„Kaip vieni iš pagrindinių žaidėjų etikečių ir pakuočių gamyboje, mes suprantame savo atsakomybę ir vaidmenį tiekimo grandinėje. Todėl siekiame, kad šis renginys būtų geriausia vieta profesionalams, siekiantiems suprasti ir mokytis naujų pakuočių taisyklių. Norinčių pasiruošti naujajam reglamentui tinkamai ir laiku“, – sakė UAB „Aurika“ marketingo vadovė Lina Raulinavičienė

Mariau, nors šio reglamento nebereikia perkelti į nacionalinę teisę, o jo nuostatos bus privalomos visoms šalims vienodai, vis dėlto – ar valstybės tikrai turės įgyvendinti viską nuo pradžios iki galo, ar kai kuriose srityse vis dar palikta erdvės nacionaliniams sprendimams?

Siūlomas Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (PPAR) yra reglamentas, todėl, jį priėmus, jis bus tiesiogiai taikomas visose ES valstybėse narėse — nereikės jo perkelti į nacionalinę teisę. Jis bus vienodai taikomas visoms ES rinkai tiekiamoms pakuotėms, įskaitant importuojamas prekes.

Tačiau ne visi elementai yra visiškai suderinti. PPAR pasiūlyme numatytos konkrečios nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms ribotą lankstumą. Pavyzdžiui:
– valstybės narės gali nustatyti ambicingesnius pakartotinio naudojimo tikslus nacionaliniu lygiu;
– leidžiama skirtinga išplėstinės gamintojo atsakomybės mokesčių struktūra;
– leidžiamos papildomos atliekų prevencijos priemonės, jei jos netrukdo vidaus rinkos veikimui ir neprieštarauja ES teisei.

Be to, vien tik laikytis PPAR gali nepakakti. Tam tikros pakuotės rūšys — ypač tos, kurios skirtos sąlyčiui su maistu — taip pat turi atitikti kitų ES ar nacionalinių teisės aktų reikalavimus (pvz., reglamentas (EB) Nr. 1935/2004 dėl su maistu besiliečiančių medžiagų ir gaminių, nacionaliniai reikalavimai dėl rašalų ir pan.). Todėl, nors PPAR įves aukštą standartizacijos lygį, nacionaliniai skirtumai vis tiek išliks, ypač taikymo praktikoje, infrastruktūros pasirengime ir papildomose aplinkosaugos politikose.

Kaip manote, kiek laiko prireiks pasiruošti reglamento įgyvendinimui?

Naujasis ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (Reglamentas (ES) 2025/40) oficialiai įsigaliojo 2025 m. vasario 11 d., po jo paskelbimo ES oficialiajame leidinyje 2025 m. sausio 22 d. Reglamente numatytos nuostatos bus taikomos nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d., suteikiant įmonėms maždaug 18 mėnesių prisitaikyti.

Kai kurie reikalavimai gali būti taikomi vėliau, tačiau kiti — pavyzdžiui, susiję su tam tikromis pakuotėse ribojamomis medžiagomis (pvz., polifluoralkilinėmis medžiagomis, pagal 5 straipsnį) — jau įsigalios nuo 2026 m., todėl paveiktoms įmonėms lieka labai trumpas laikas pasirengti.

Pagrindiniai veiksmai, kurių įmonės turėtų imtis jau dabar – siekdamos laikytis reglamento, įmonėms rekomenduojama nedelsiant pradėti pasiruošimą. Rekomenduojami veiksmai apima:
– peržiūrėti esamas pakuotes ir įvertinti jų atitiktį perdirbamumo, projektavimo ir medžiagų standartams;
– identifikuoti bet kokius rizikingus komponentus, pavyzdžiui, neperdirbamas medžiagas ar ribojamas medžiagas;
– planuoti pakuotės pertvarkymą, įskaitant perėjimą prie pakartotinai naudojamų ar perdirbamų sprendimų;
– suderinti procesus su išplėstinės gamintojo atsakomybės pakeitimais, tokiais kaip ataskaitų teikimas ir mokesčių sistemos;
– geriausia — sukurti aiškią, visapusišką vidaus pakuočių strategiją, kurią remtų vadovybė (įskaitant valdybos lygmenį), kad visi padaliniai veiktų vieningai siekdami laikytis reikalavimų ir, kodėl gi ne, išsiskirti rinkoje.
Tai nėra vien techninis pakeitimas. Įgyvendinant naujus reikalavimus reikia platesnio požiūrio pokyčio. Pakuotė turi būti vertinama pagal visą jos gyvavimo ciklą — nuo projektavimo iki jos naudojimo pabaigos — atsižvelgiant į atliekų prevenciją, pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir praktiškumą. Ankstyvas pasiruošimas bus labai svarbus siekiant išvengti trikdžių ir užtikrinti savalaikę atitiktį.

Kokie yra pagrindiniai reikalavimai, kuriuos verslas jau dabar turėtų atitikti?

Naujasis ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas nustato platų reikalavimų spektrą, kurie bus taikomi etapais nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. Pateiksiu dešimt pagrindinių reikalavimų, kurie yra esminiai įmonėms siekiant užtikrinti atitiktį:

1. Ribojimai susijusioms pavojingoms medžiagoms.
   Tam tikros pavojingos cheminės medžiagos, įskaitant polifluoralkilines medžiagas, bus ribojamos. Įmonės, naudojančios tokias medžiagas pakuotėse, iki 2026 m. privalės pereiti prie saugesnių alternatyvų.
   2. Privalomas pakuotės perdirbamumas.
   Pagrindinis reikalavimas — visa ES rinkai tiekiama pakuotė turi būti suprojektuota taip, kad būtų perdirbama — ir ne tik teoriškai, bet ir realiai, t. y. perdirbama esamose surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo sistemose, kurios paprastai prieinamos valstybėse narėse. Nuo 2030 m. pakuotė, kurios perdirbimo efektyvumas nesiekia bent 70 proc. (pagal ES perdirbamumo klases), bus draudžiama.
   3. Minimalus perdirbto plastiko kiekis.
   Plastikinė pakuotė turės atitikti nustatytus minimalius perdirbto turinio reikalavimus. Tai jau taikoma PET gėrimų buteliams ir palaipsniui bus išplėsta kitoms plastikinių pakuočių rūšims pagal konkrečius medžiagų tikslus.
   4. Perėjimas prie pakartotinai naudojamų pakuočių sistemų.
   Tam tikri sektoriai, pavyzdžiui, maitinimo, gėrimų platinimo ir logistikos, turės pasiekti pakartotinio naudojimo tikslus. Įmonės privalės siūlyti arba naudoti pakartotinai naudojamus sprendimus daliai savo pakuočių portfelio, palaipsniui įvedant minimalius rinkos dalies reikalavimus.
   5. Tuščios erdvės pakuotėse mažinimas.
   Pakuotė turi būti suprojektuota efektyviai, siekiant sumažinti nereikalingą tūrį. Pavyzdžiui, siunčiamos pakuotės (pvz., el. prekyboje) turės užtikrinti bent 50 proc. užpildymo rodiklį, kad būtų sumažintas tuščios vietos kiekis ir transportavimo emisijos.
   6. Gamintojų atsakomybė už atliekų tvarkymą.
   Gamintojai turės padengti visas pakuočių atliekų surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo išlaidas. Finansiniai įnašai bus diferencijuojami pagal pakuotės perdirbamumą ir pakartotinio naudojimo galimybes.
   7. Draudimai tam tikriems pakuotės formatams.
   Bus uždrausti keli vienkartinės pakuotės tipai, įskaitant:
   – mažas pakuotes, skirtas viešbučių higienos priemonėms,
   – pakuotes šviežiems vaisiams ir daržovėms iki 1,5 kg (su išimtimis) bei kitos.
   8. Užstato grąžinimo sistemos gėrimų pakuotėms.
   ES šalys, kuriose plastiko ir metalo gėrimų pakuočių surinkimo rodikliai nesiekia 90 proc., privalės įdiegti užstato grąžinimo sistemas. Tai padės užtikrinti uždaro ciklo perdirbimą ir mažinti šiukšlinimą.
   9. Kompostavimo reikalavimai tam tikrai pakuotei.
   Tam tikri produktai, skirti šalinti su biologinėmis atliekomis — pavyzdžiui, arbatos maišeliai, kavos kapsulės, vaisių lipdukai ir lengvi plastikiniai maišeliai — turės būti kompostuojami pramoniniuose įrenginiuose.
   10. Privalomas ženklinimas vartotojams.
   Visa pakuotė turės būti paženklinta suderintomis rūšiavimo instrukcijomis, kad būtų palengvintas tinkamas atliekų išrūšiavimas. Jei pakuotė patenka į pakartotinio naudojimo, kompostavimo ar užstato sistemas, joje taip pat turės būti nurodyti atitinkami ES simboliai, padedantys vartotojams orientuotis.

Ar teisinga sakyti, kad sėkmingam pokyčių įgyvendinimui visos grandys – nuo tiekėjų iki valstybės institucijų – turi sėsti prie vieno stalo ir ieškoti sprendimų kartu?

Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas (ES) 2025/40 įveda visos sistemos pokyčius, kaip pakuotės yra projektuojamos, tiekiamos rinkai, surenkamos ir tvarkomos. Tai nėra vien tik reikalavimų sąrašas — tai koordinuotas perėjimas prie žiedinės pakuotės visoje ES rinkoje. O sėkmei pasiekti visi dalyviai turi bendradarbiauti:
– gamintojai, importuotojai ir mažmenininkai turi užtikrinti, kad pakuotės būtų atitinkančios reikalavimus, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos;
– tiekėjai ir perdirbėjai turi pritaikyti medžiagų pasirinkimą pagal naujus techninius ir teisinius standartus;
– įstatymų leidėjai ir viešosios institucijos turi užtikrinti aiškias taisykles ir investuoti į infrastruktūrą;
– išplėstinės gamintojo atsakomybės sistemos turi būti gerai suprojektuotos ir pilnai veikiančios, kad finansuotų bei skatintų veiksmingą surinkimą, rūšiavimą ir perdirbimą.

Kiekviena sistemos dalis priklauso nuo kitų. Pavyzdžiui, perdirbamai pakuotei, be perdirbamumo projektavimo, būtina tinkama atliekų tvarkymo infrastruktūra. Pakartotinai naudojamos pakuotės veiksmingumas priklauso nuo logistikos, vartotojų įsitraukimo ir infrastruktūros. Kompostuojami sprendimai reikalauja tinkamų biologinių atliekų tvarkymo pajėgumų.

Be koordinuoto planavimo ir suderintų paskatų įgyvendinimas gali likti nepakankamas. Sėkmė priklauso nuo bendro požiūrio ir bendrų veiksmų iš pramonės, valdžios institucijų bei įstatymų leidėjų pusės.

Kokias pagrindines strategines kryptis verslai galėtų pasirinkti pritaikydami savo pakuotes naujam ES reglamentui?

Laikytis Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento (ES) 2025/40 reikalavimų reiškia kur kas daugiau nei pavienes medžiagų pakeitimo ar technines korekcijas. Tai reikalauja struktūrizuoto, tarpdisciplininio sprendimų priėmimo proceso, suderinančio teisines prievoles su veiklos, finansiniais, aplinkosauginiais bei prekės ženklo aspektais. Mano nuomone, pakuotė ir toliau atliks esminį vaidmenį formuojant bendrą vertės pasiūlymą. Siekiant suderinti reikalavimų laikymąsi su konkurencingu pasiūlymu rinkoje, siūlyčiau įmonėms vertinti pakuotės sprendimus pagal šias penkias tarpusavyje susijusias strategines dimensijas:
– patrauklumas – pakuotė turi išlaikyti vartotojų lūkesčius dėl vizualinio patrauklumo, patogumo naudoti ir informacijos aiškumo. Atitiktis reglamentui neturėtų būti pasiekta vartotojo patirties ar produkto patrauklumo sąskaita;
– įgyvendinamumas – pokyčiai turi būti techniškai įmanomi visoje tiekimo grandinėje, įskaitant gamybos, pildymo, sandarinimo, laikymo, transportavimo ir mažmeninės prekybos procesus. Taip pat pakuotė turi atitikti kitus galiojančius teisės aktus, pavyzdžiui, reglamentus dėl sąlyčio su maistu, jei taikoma.
– tvarumas (finansinis) – pakuotės strategijos turi būti finansiškai tvarios. Tai apima ne tik tiesiogines pakuotės sąnaudas, bet ir logistiką, išplėstinės gamintojo atsakomybės įmokas, kitus mokesčius ir pan.
– žiediškumas ir tvarumas – pakuotė turi būti suprojektuota taip, kad būtų užtikrintas prevencijos, pakartotinio naudojimo arba perdirbamumo principas, ir suderinta su vietos bei nacionalinių atliekų tvarkymo sistemų pajėgumais. Aplinkosauginis veiksmingumas turi apimti tiek medžiagas, tiek platesnę atliekų surinkimo bei perdirbimo infrastruktūrą.
– prekės ženklo nuoseklumas – net keičiant medžiagas ar pakuotės formatus, būtina išlaikyti aiškų ir atpažįstamą prekės ženklo identitetą visose rinkose bei kanaluose. Tai apima vartotojų pasitikėjimo stiprinimą per nuoseklų dizainą ir komunikaciją.

Vertinant šias dimensijas holistiškai, o ne izoliuotai, įmonėms lengviau užtikrinti ES reikalavimų laikymąsi kartu apsaugant savo rinkos poziciją bei prekės ženklo vertę. Veikimas izoliuotai arba tik reaguojant didina neatitikties, neveiksmingumo ir brangių perdarymų riziką.

Ar tai reiškia, kad teks visiškai atsisakyti tam tikrų pakuočių ir etikečių, pavyzdžiui, juodos spalvos?

Nebūtinai. Reglamentas nedraudžia juodos pakuotės vien dėl jos spalvos. Svarbiausia yra tai, ar pakuotę galima tinkamai išrūšiuoti ir perdirbti, naudojant įprastas atliekų rūšiavimo technologijas.

Tradicinis juodas plastikas dažnai gaminamas naudojant pigmentus, kurių artimosios infraraudonosios spektro jutikliai automatinėse rūšiavimo sistemose net neaptinka. Tai reiškia, kad medžiaga gali būti klaidingai identifikuojama arba visai nepastebėta rūšiavimo metu, todėl negalima jos veiksmingai perdirbti. Dėl to tokia pakuotė gali neatitikti perdirbamumo veiksmingumo kriterijų, nustatytų pagal naujas ES taisykles.

Vis dėlto tamsios spalvos pakuotės vis tiek gali būti naudojamos, jei jos gaminamos iš medžiagų ar su priedais, kurie leidžia joms būti atpažįstamoms rūšiavimo įrangoje. Tokios alternatyvos jau prieinamos ir jas naudoja kai kurie pakuočių gamintojai, siekdami užtikrinti atitiktį reikalavimams.

Trumpai tariant, problema yra ne spalva, o atpažįstamumas ir perdirbamumas. Verslai turi įsitikinti, kad jų naudojama pakuotė gali būti patikimai išrūšiuota ir perdirbta esamose sistemose, kad atitiktų reikalavimus.

Pagrindinis visų pokyčių tikslas – perdirbti kuo daugiau pakuočių atliekų, surinktų iš gyventojų. Kaip manote, realistiškai, kokia dalis pakuočių gali būti surinkta ir perdirbta?

Paklausiu kitaip – kiek pakuočių atliekų turėtų būti surinkta iš gyventojų? Tam, kad būtų pasiektas tikslas, reikia surinkti daugiau nei 80 proc. pakuočių atliekų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip perfekcionistinis reikalavimas – juk net tokiose šalyse kaip Vokietija, kur sistema veikia jau daugelį metų, vis dar susiduriama su iššūkiais edukuojant gyventojus. Rūšiavimas dažnai būna netikslus ar klaidingas. Tačiau ES yra išsikėlusi labai aiškų tikslą: iki 2030 metų iš gyventojų surinktų pakuočių atliekų turi būti perdirbta bent 55 proc. Kaip tai pasiekti?

Tam reikia: surinkti 82 proc. pakuočių atliekų iš gyventojų, iš jų 82 proc. tinkamai atrūšiuoti, kad jos būtų tinkamos perdirbimui, – ir galiausiai iš šio kiekio 82 proc. perdirbti.

Įgyvendinus šiuos etapus, bendras rezultatas ir bus siekiamas 55 proc. perdirbtų plastiko pakuočių. Tai ambicingas, bet matematiškai pagrįstas tikslas.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria įmonės, keisdamos pakuotes? O galbūt turite šalių pavyzdžių, kur tai nebėra iššūkis?

Tvarumo ir pakuočių inovacijų srityje dirbu jau 25 metus, ir galiu nuoširdžiai pasakyti: Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas – tai didžiausia pertvarka šioje srityje, kokią esu matęs per visą savo karjerą. Vis dėlto siūlau į šiuos pokyčius žiūrėti ne kaip į problemą, kuri reikalauja viską keisti 360 laipsnių kampu, o kaip į didžiulę galimybę kurti geriau, tvariau ir atsakingiau.

Marius Tent – ilgametis pakuočių srities ekspertas, padėjęs ne vienam verslui įvesti produktus į rinką, kūręs prekės ženklų strategijas ir inovatyvius sprendimus. Jis taip pat yra sukūręs platformą www.360packmastery.com, kurioje galima rasti atsakymus į daugelį klausimų apie šiuolaikines pakuočių inovacijas.

Tvarumo ir pakuočių inovacijų ekspertą Marių Tent kalbino UAB „Aurika“ marketingo vadovė L. Raulinavičienė.

Šiame interviu pateikiamas turinys atspindi Mariaus Tent asmeninę nuomonę ir Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamento (ES) 2025/40 interpretaciją ir yra skirtas tik bendro pobūdžio informaciniams tikslams. Teksto negalima laikyti teisine konsultacija ar atitikties užtikrinimo rekomendacija. Dėl konkrečių teisinių įsipareigojimų ar įgyvendinimo strategijų skaitytojai turėtų kreiptis į kvalifikuotus teisininkus ar reguliavimo ekspertus.

Dalintis