Atliekų tvarkymas Lietuvoje

Žaliava

Alchemija: iš atliekos į žaliavą

01

Įvairiausios prekės bei gaminiai nuo išorės veiksnių yra apsaugoti juos įpakuojant į pakuotes. Tad, kai prekes suvartojame, pakuotė lieka tuščia ir nereikalinga. Tačiau pakuotės, kurios atlieka apsauginę funkciją, sąvartynuose yra labai ilgai bei teršia mūsų aplinką – dėl šios priežasties jas būtina atskirti nuo buitinių atliekų ir panaudoti antrą kartą.

02

Rūšiavimo konteinerius ištuština atliekų surinkėjai. Kolektyvinius konteinerius, ištuštinti dažniausiai atvyksta dviejų tipų šiukšliavežės. Vienos, išvežančios mėlynojo ir geltonojo konteinerių turinį, būna dviskyrės, tad pakuotės šiukšliavežėje nesimaišo.

Stiklo konteineriai dažnai ištuštinami atskirai – viena šiukšliavežė apvažiuoja stiklo konteinerius ir surenka tik juose sukauptas atliekas.

03

Toliau surinktos antrinės žaliavos (stiklo, popieriaus ir kartono, plastiko, metalo, kombinuotos – daugiasluoksnės bei kitokios pakuotės) iškeliauja į perrūšiavimo centrus. Juose darbuotojai atsakingai atskiria vienos rūšies atliekas nuo kitų bei jas išskirsto pagal rūšis, vadinamąsias „frakcijas“. Pavyzdžiui, yra daugybė skirtingų plastiko rūšių, vieni yra tinkami perdirbimui, o kiti – ne, skiriasi jų sudėtis bei kokybė.

Perdirbimui tinkamos atliekos yra vežamos į perdirbimo gamyklas.

Perdirbimui netinkamos atliekos panaudojamos energijai išgauti.

Pavojingos atliekos bei tos, kurių niekaip kitaip negalima panaudoti, keliauja į sąvartynus.

Perdirbimas:

Lietuvoje šiuo metu perdirbimo veiklą vykdo 65 įmonės. Jos perdirba stiklines, popierines ir kartonines, plastikines, PET, metalines, medines ir kombinuotas pakuotes. Dalis perdirbtų medžiagų, pvz. stiklas, plastikas ar popierius, yra naudojama naujų produktų gamybai: stikliniams buteliams, maišeliams, vamzdžiams, popierinėms pakuotėms, baldų pluoštams ir t.t. Kita dalis žaliavų yra eksportuojamos į kitas šalis.

ATLIEKŲ PERDIRBIMAS – tai procesas, leidžiantis perdirbti panaudotas medžiagas į naujas medžiagas ar objektus ir tokiu būdu pakartotinai atliekas panaudoti. Tai alternatyva „konvenciniam“ atliekų išmetimui, galinti padėti taupyti išteklius ir sumažinti šiltnamio dujų išmetimus. Be išteklių sutaupymo atliekų perdirbimas gali sumažinti energijos suvartojimą, oro taršą (susidarančią, kai šiukšlės deginamos) ir vandens taršą (susidarančią, kai šiukšlės išmetamos sąvartynuose).

Perdirbti antrines žaliavas yra daug paprasčiau, pigiau bei mažiau teršiama aplinka. Naudojant didesnius kiekius antrinių žaliavų, galima sutaupyti daugiau gamtos išteklių. Lietuvai esant Europos Sąjungos nare privaloma laikytis aplinkosauginių reikalavimų, kurie ES šalyse yra griežti.

Deginimas:

Atliekų deginimas visame pasaulyje yra laikomas ekologiškiausia ir pažangiausia komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia mažiausiu poveikiu aplinkai. Taip pat šis procesas yra ekologiškesnis už energijos gamybą deginant iškastinį kurą – gamtines dujas, mazutą, akmens anglį. Dalį komunalinių atliekų sudaro biologinės kilmės medžiagos, todėl jų deginimas mažiau nei iškastinis kuras turi įtakos ir pasauliniam klimato pokyčiui. Komunalinės atliekos deginamos aukštoje temperatūroje, todėl nemalonūs kvapai yra termiškai suskaldomi ir į aplinką nepatenka. Susidarantis šlakas ir pelenai gali būti sėkmingai naudojami kelių statyboje. Po sudegimo šlakuose likę metalai gali būti išrinkti ir panaudoti perdirbimui. Atliekų deginimas ekologiškesnis ne tik už energijos gamybą naudojant iškastinį kurą, bet ir už atliekų laidojimą sąvartynuose.

Skirtingai nuo sąvartynų, atliekų degininimas neišskiria metano. vietoj to jis saugiai pašalina teršalus iš ekologinio ciklo ir atgauna atliekose esančią energiją. Taigi tai sumažina iškastinio kuro paklausą ir yra stabilus energijos šaltinis.

Lietuvoje pirmoji įmonė, kurioje deginant atliekas išgaunama energija, yra UAB „Fortum Klaipėda“. Termofikacinėje jėgainėje komunalinės ir nepavojingos atliekos yra naudojamos kaip kuras. (jėgainė pagamina apie 40 proc. viso Klaipėdos miestui reikalingo šilumos kiekio).

Sąvartynai:

Sąvartynai yra priskiriami taršos šaltinių grupei, kurie kelia potencialią grėsmę požeminio vandens vartotojams ir kitiems aplinkos objektams. Į požeminę hidrosferą patenka medžiagos ir cheminiai junginiai, dėl to pakinta požeminio vandens cheminė sudėtis. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą pradėta iš esmės reorganizuoti šalies atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą. Aktyviai vykdyta komunalinių atliekų tvarkymo valdymo reforma – sukurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir regioniniai nepavojingų atliekų sąvartynai. Jau kelerius metus visų miestų, daugelio miestelių ir didesnių kaimų komunalinės atliekos surenkamos centralizuotai, intensyviai plėtojama šių atliekų surinkimo infrastruktūra. Dabar Lietuvoje veikia 11 regioninių nepavojingų atliekų sąvartynų. Jie įrengti laikantis gamtos apsaugos reikalavimų.

Šalinimas sąvartyne yra seniausia atliekų tvarkymo forma ir mažiausiai pageidautinas variantas dėl daugelio galimų neigiamų padarinių. Rimčiausias iš jų metano dujų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų, 25 kartus veiklesnių nei anglies dioksidas, gamyba ir emisija. Metanas gali kauptis sąvartynuose ir netgi sukelti sprogimus. Be metano, biologiškai skaidžių atliekų šalinimas gali lemti cheminių medžiagų, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų, patekimą į aplinką su filtratu. Šis skystis gali užteršti vietos požeminį ir paviršinį vandenį bei dirvožemį, kas galėtų kelti pavojų visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Sąvartynuose išmetamos atliekos reiškia didžiulį išteklių ir energijos praradimą. Kad sąvartyne šalinamų atliekų taip sparčiai nedaugėtų, tereikia dviejų dalykų – mažiau vartoti ir daugiau rūšiuoti.

Kompostavimas

Dėl kiekvienos į sąvartyną patenkančios žaliųjų atliekų tonos susidaro 300-500 m3 kenksmingų dujų. Todėl svarbu, kad tokios atliekos būtų surenkamos ir sutvarkomos atskirai. Kompostuoti galima sodo ir daržo atliekas: gėlių ir daržovių liekanas, nupjautą žolę, medžių lapus, smulkias šakeles, naminių gyvūnų (triušių, vištų ir kt.) išmatas. Taip pat – virtuvės atliekas: daržovių atliekas, lukštus, kevalus, gėles, vaisius, kavos ir arbatos tirščius.

Žaliasias atliekas galima priduoti ir specialiose aikštelėse: šiuo metu Lietuvoje veikia 49 bioskaidžių atliekų surinkimo (priėmimo) aikštelės. Šios aikštelės yra suskirstytos pagal apskritis: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus. Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelėse yra priimamos šios bioskaidžios atliekos:

  • Želdynų karpymo atliekos, nukritę lapai, nupjauta žolė
  • Gėlės, piktžolės
  • Vaisių, daržovių atliekos
  • Medžio žievė, pjuvenos, drožlės, skiedros
  • Smulkios medžių, krūmų genėjimo šakos

Jų sąrašą bei adresus galite rasti čia. http://atliekos.gamta.lt/cms/index?rubricId=525a61d5-b45b-4e88-82e1-3b1e87b1fe43


Didelių gabaritų atliekos

Seni baldai (kėdės, lovos, spintos, stalai, komodos ir kt.), langai, durys, dviračiai, kilimai, radiatoriai, automobilinės kėdutės, naudotos padangos, vežimėliai, talpos ir kitos buityje susidarančios didelių matmenų atliekos. Jų negalima išmesti į buitinius konteinerius ar pastatyti šalia jų – šias atliekas reikia pristatyti į specialias didelių gabaritų atliekų surinkimo (priėmimo) aikšteles. Šiuo metu Lietuvoje jų veikia 98.

Daugiau informacijos galite rasti čia. http://atliekos.gamta.lt/cms/index?rubricId=53f7a6c9-c7ee-488b-8bc4-596bae493788


Principo “teršėjas moka” įgyvendinimas Lietuvoje

Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Šis principas yra įgyvendinamas remiantis išplėstine gamintojo atsakomybe.

Išplėstinės gamintojo atsakomybės (angl. extended producer responsibility – EPR) principai ir strategija pirmą kartą oficialiai buvo pripažinti 1995 metais Vašingtone (JAV) vykusiame atliekų mažinimo seminare. Pagrindinis EPR principas skelbia, kad „gaminių gamintojai privalo prisiimti nemažą atsakomybės dalį (tiek fizinės, tiek finansinės) ne tik už jų gaminių poveikį aplinkai juos vartojant bei deponuojant, bet ir už gaminiui pagaminti naudojamas medžiagas ir jo projektavimą“.

Tad už pakuotes, kurių atliekomis gali būti teršiama aplinka, yra atsakingi jų gamintojai ir importuotojai. Lietuvoje finansinė atsakomybė yra taikoma visiems verslo subjektams, kurie į rinką išleidžia daugiau kaip 500 kg pakuočių. Tačiau už taršą mokant baudas, tarša nėra sumažinama – dėl to Lietuvoje buvo sukurta rūšiavimo infrastruktūra: kad kuo mažiau terštume aplinką pakuotėmis, jų rūšiavimui pastatyti konteineriai, kurie ištuštinami, pakuotės perrūšiuojamos bei naudojamos, tad nepatenka į sąvartynus.

Šia infrastruktūra rūpinasi ir verslo įmones atstovauja pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos. Mes ne vien organizuojame pakuočių atliekų tvarkymą nuo jų surinkimo iki perdirbimo, rūpinamės konteinerių plėtra, tačiau ir įgyvendiname edukacines priemones, siekdami didinti ekologinį sąmoningumą šalyje ir skatinti gyventojus rūšiuoti.


Sužinokite daugiau: