Lemia patogumas ir paprastumas. Ar gamtoje vis dar veikia šiukšlių traukos dėsnis?

Prieš šešerius metus „Miškai“ gvildeno šiukšlinimo gamtoje temą. Įdomu, ar per tą laiką atliekų surinkimo sistemoje kas nors pasikeitė taip smarkiai, kad būtų akivaizdu ir stebint šiukšlinimo dinamiką miškuose.

Keitėsi iš esmės

Kaip pastebi Vilma Slavinskienė, Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė, per pastaruosius kelerius metus atliekų tvarkymo sistema keitėsi iš esmės. 2021 m. reformuota pakuočių tvarkymo sistema: pakuočių atliekų surinkimo infrastruktūrą apmoka gamintojų ir importuotojų organizacijos. „Pakuočių atliekų tvarkymo reforma lėmė geresnę atliekų surinkimo infrastruktūrą, todėl gyventojai gali patogiau ir teisingai atsikratyti atliekų“, “ įvardijo pokyčių įtaką V. Slavinskienė.

Tuo tarpu pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ Marketingo ir komunikacijos vadovės Astos Burbaitės nuomone, įgyvendintos reformos pokyčių gyventojai nepastebėjo. „Kaip anksčiau, taip ir dabar už pakuočių atliekų tinkamą sutvarkymą yra atsakingi gamintojai ir importuotojai, išleidžiantys į Lietuvos rinką supakuotus gaminius, produktus. Pakuotėms galioja gamintojo atsakomybės principas, kuris reiškia, kad būtent verslas yra atsakingas už visą jų gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki sutvarkymo pakuotėms tapus atlieka. Vis tik, tam, kad galėtume vykdyti ambicingas pakuočių atliekų perdirbimo užduotis, labai svarbus kiekvieno iš mūsų atsakingas elgesys su atliekomis. Mes finansuojame rūšiavimo konteinerių plėtrą, juose atsiradusių atliekų surinkimą, perrūšiavimą, kelionę iki perdirbėjo, tačiau jeigu žmonės nerūšiuos arba tai darys netinkamai – visa tai bus veltui“, – teigia „Žaliojo taško“ atstovė.

Tais pačiais metais Lietuvoje ir kitose ES šalyse įsigaliojo draudimas teikti rinkai vienkartinius plastiko turinčius įrankius, šiaudelius, maišiklius, lėkštes, krapštukus, balionų lazdeles bei indus iš išplėstojo polistireninio putplasčio (EPS). Uždrausti ir visi iš anaerobiškai skaidaus plastiko pagaminti gaminiai, pavyzdžiui, dalinai suyrantys maišeliai. „Šių uždraustų produktų alternatyvos gaminamos iš medienos ar popieriaus, todėl net jei jų dar pasitaiko gamtoje, jos suyra greičiau arba nekenkiant aplinkai utilizuojamos vietoje, pavyzdžiui, sudeginant stovyklautojų lauže“, – kolegei antrina Saulė Deveikytė, Atliekų politikos grupės vyresnioji patarėja.

Gamtos lankytojai kultūringėja

Akivaizdu, kad keičiasi ne tik įstatymai, bet auga ir miško lankytojų elgesio kultūra. „Gamtos lankytojų kultūra keičiasi į teigiamą pusę. Gyventojai skatinami po savęs palikti švarią aplinką, prie augančio sąmoningumo prisideda ir depozito sistema, patogesnė rūšiavimo infrastruktūra, miškų tvarkymo akcijos. Be to, piliečiai aktyviai įsitraukia fiksuodami gamtoje pastebėtas šiukšles“, – Aplinkos ministerijos patirtimi dalijasi Aistė Gadliauskaitė, Strateginės komunikacijos skyriaus vyr. specialistė.

Aplinkos apsaugos departamento sukurtame interaktyviame žemėlapyje Tvarkau Lietuvą gyventojai aktyviai žymi užterštas vietas gamtoje, palieka rastų atliekų aprašymus ir nuotraukas. Pareigūnai išnagrinėja pranešimus, suranda pažeidėjus ir pasirūpina, jog šie žalą pašalintų. Žemėlapyje galima stebėti jų sutvarkymo progresą. Šiuo metu žemėlapyje pažymėta per 2000 šiukšlėmis užterštų teritorijų, daugiausia jų – aplink tris didžiuosius Lietuvos miestus.

Teigiamus gyventojų sąmoningumo pokyčius pastebi taip pat ir „Žaliojo taško“ atstovė A. Burbaitė. „Esame vykdę šiukšlių rinkimo akcijų miško vietovėse, parkuose. Šiuo metu taip pat skatiname gamtos tyrinėtojus susirinkti ne tik savo, bet ir kitų pamestas šiukšles – Trenkturo žygių dalyviams šiai misijai atlikti nemokamai daliname specialius maišelius. Šie taip pat įrodo atsakingo rūšiavimo vertę, nes yra pagaminti iš Lietuvoje surinktų ir perdirbtų plastiko atliekų. Šių ir panašių iniciatyvų metu pastebime, kad šiukšlių gamtoje mažėja, o žmonės švarai neabejingi, todėl noriai tvarko net ir tai, ko patys neišmėtė“, – pastebi A. Burbaitė.

Kitas, ne mažiau svarbus aspektas – gyventojų motyvacija atsakingai elgtis su atliekomis. A. Burbaitė teigia, kad „Žaliojo taško“ kasmet atliekamos visuomenės apklausos duomenimis, dažniausiai žmonės atliekas rūšiuoja būtent dėl aplinkosauginių priežasčių. „Visai neseniai gavome 2025 metų apklausos rezultatus ir tendencija lieka pa pati – žmonės, kurie rūšiuoja atliekas, dažniausiai tai daro ne dėl praktinių, materialių priežasčių, bet būtent todėl, kad nenori matyti augančių sąvartynų ir apšiukšlintų pamiškių“, – teigia ji.

Atliekų žemėlapis

Nagrinėjant atliekų žemėlapį, tenka pripažinti, kad Lietuvoje nenunykusi visuomenės dalis, kuri susidariusių atliekų atsikrato atokesniuose parkuose, pamiškėse, miškuose. Privačiuose miškuose galima aptikti žmonių sukurtų sąvartynų; nuo svetimų atliekų kenčia ir miško sklypų pamėgtose rekreacinėse vietovėse savininkai. „Vis tik ne visada dar žmogui pakanka supratimo, kad stambiagabarites atliekas arba šiukšles priduotų į sąvartyną, stambiagabaričių atliekų aikštelę, o ne paprasčiausiai atsikratytų išmesdami kur nors artimiausiame miške ar pavažiavę į šalikelę“, – sako Dr. Algis Gaižutis, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas.

Taip elgiasi ne tik atliekų sukaupę gyventojai, bet ir uždirbti norintys atliekų „tvarkytojai“. Nelegalūs atliekų surinkėjai ir vežėjai skelbiasi pigiai išvežantys atliekas ir statybinį laužą, o atsikrato iš gyventojų surinktu turtu kur papuola. Kai slapčia išverčiami didesni atliekų ir šiukšlių kiekiai, dažniausiai pasirenkamos patogios privažiuoti vietos. „Kartais tokius šiukšlintojus, ypač statybinių ir buitinių atliekų, išduoda kartu su šiukšlėmis išmesta korespondencija, leidžianti identifikuoti šiukšlių savininkus“, – priduria A. Gaižutis.

Remiantis galiojančiais teisės aktais, vadovaujamasi „teršėjas moka“ principu, t. y., už šiukšlių surinkimą, tinkamą sutvarkymą atsakingas jas išmetęs, aplinką užteršęs asmuo. Kartais Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams tenka pasitelkti ir kraštutines – baudžiamąsias priemones, numatytas Administracinių nusižengimų kodekse.

Tais atvejais, kai šiukšlintojo nustatyti nepavyksta, atsakomybė tenka sklypo savininkui.

Motyvacija surinkti

Veiksminga yra teršimo prevencija, orientuota į finansinę naudą. Dalis žmonių iš rankiojimo uždirba: jie tampa sanitarais, nes papildomai surenka tai, ką kiti palieka. Čia esmine sąlyga tampa ne vertybės, o vertė: renkama tik užstatyta pakuotė ir metalas – tai, ką galima priduoti. „Metalo nesimėto – jis netgi nurankiojamas ten, kur jam priklauso būti. Surenkamos visokios grotelės ir panašūs metaliniai dalykai, nes už juos gaunami pinigai“, – įsitikinęs A. Gaižutis.

Kita prevencijos kryptis – patogumas ir paprastumas. 2024 m. priimti Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos bei ataskaitų teikimo taisyklių pakeitimai suteikė daugiau lankstumo atliekų tvarkytojams, aptarnaujantiems gyventojus didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Dabar jie patys gali spręsti, kokius ir kiek asmens duomenų būtina rinkti priimant atliekas, todėl procesai supaprastėjo, o gyventojai aptarnaujami greičiau.

„Dabar gyventojai gali lengviau ir greičiau atiduoti senus baldus, statybines ir kitas didelių gabaritų bei pavojingas atliekas į tam skirtas aikšteles. Vis dėlto nelegalių sąvartynų problema visiškai neišnyko. Dalis atliekų, ypač statybinių, vis dar patenka į gamtą dėl nesąžiningų atliekų tvarkytojų ar išmetamos gyventojų, – komentuoja V. Slavinskienė, Atliekų politikos grupės vadovė. – Nors valstybiniu lygiu įgyvendintos reformos pagerino atliekų surinkimo galimybes, savivaldybėms tenka svarbus vaidmuo užtikrinant, kad gyventojai teisingai ir patogiai galėtų atsikratyti atliekų“.

Svarbus ir švietimo vaidmuo, kuriam dėmesį skiria tiek valstybė, tiek savivalda, tiek procese dalyvaujančios įmonės bei kitos organizacijos.

Dalintis