Atliekų tvarkymas Lietuvoje


Atliekų tvarkymas yra išskirtinė sritis, kadangi joje dalyvauja praktiškai kiekvienas žmogus. Visi esame vartotojai, generuojantys įvairiausias atliekas. Tam, kad turėtume, kur jas išmesti, skirtingų rūšių atliekoms yra statomi konteineriai. Juos ištuština atliekų surinkėjai – dalis atliekų keliauja į sąvartynus, o antrinės žaliavos yra perrūšiuojamos, perdirbamos, panaudojamos energijai gauti. Atliekų tvarkyme taip pat dalyvauja įvairios organizacijos, asociacijos, politikos atstovai, ir daugybė mūsų šalyje veikiančių įmonių, kurios yra įsipareigojusios sutvarkyti pakuočių atliekas, susidariusias po prekių suvartojimo.

Tačiau kaip veikia pati atliekų tvarkymo sistema ir kur keliauja pakuotės, po to, kai jas išmetame į spalvotuosius konteinerius?
Įvairiausios prekės bei gaminiai nuo išorės veiksnių yra apsaugoti juos įpakuojant į pakuotes. Tad, kai prekes suvartojame, pakuotė lieka tuščia ir nereikalinga. Tačiau pakuotės, kurios atlieka apsauginę funkciją, sąvartynuose yra labai ilgai bei teršia mūsų aplinką – dėl šios priežasties jas būtina atskirti nuo buitinių atliekų ir panaudoti antrą kartą. Tad pakuotė, kurią išmetame į rūšiavimui skirtą konteinerį, pradeda savo kelionę.

Rūšiavimo konteinerius ištuština atliekų surinkėjai. Nors vis dar sklando mitas, jog atliekos yra suverčiamos į vieną krūvą, tai nėra tiesa. Kolektyvinius konteinerius, kuriuos mes atpažįstame pagal varpelį primenančią formą ir 3 skirtingas spalvas, ištuštinti dažniausiai atvyksta dviejų tipų šiukšliavežės. Vienos, išvežančios mėlynojo ir geltonojo konteinerių turinį, būna dviskyrės, tad pakuotės šiukšliavežėje nesimaišo.

Stiklo konteineriai dažnai ištuštinami atskirai – viena šiukšliavežė apvažiuoja stiklo konteinerius ir surenka tik juose sukauptas atliekas.

Toliau surinktos antrinės žaliavos (stiklo, popieriaus ir kartono, plastiko, metalo, kombinuotos – daugiasluoksnės bei kitokios pakuotės) iškeliauja į perrūšiavimo centrus. Juose darbuotojai atsakingai atskiria vienos rūšies atliekas nuo kitų bei jas išskirsto pagal rūšis, vadinamąsias „frakcijas“. Pavyzdžiui, yra daugybė skirtingų plastiko rūšių, vieni yra tinkami perdirbimui, o kiti – ne, skiriasi jų sudėtis bei kokybė. Perdirbimui tinkamos atliekos yra vežamos į perdirbimo gamyklas, netinkamos panaudojamos energijai išgauti, o pavojingos bei tos, kurių niekaip kitaip negalima panaudoti, keliauja į sąvartynus.

Perdirbimas

Lietuvoje šiuo metu perdirbimo veiklą vykdo 65 įmonės. Jos perdirba stiklines, popierines ir kartonines, plastikines, PET, metalines, medines ir kombinuotas pakuotes. Dalis perdirbtų medžiagų, pvz. stiklas, plastikas ar popierius, yra naudojama naujų produktų gamybai: stikliniams buteliams, maišeliams, vamzdžiams, popierinėms pakuotėms, baldų pluoštams ir t.t. Kita dalis žaliavų yra eksportuojamos į kitas šalis.

Panaudojimas energijai gauti

Lietuvoje pagrindinė įmonė, kurioje deginant atliekas išgaunama energija, yra UAB „Fortum Klaipėda“. Termofikacinėje jėgainėje komunalinės ir nepavojingos atliekos yra naudojamos kaip kuras, tai – pirmoji tokio tipo jėgainė Lietuvoje. Tokiu būdu atliekos naudojamos kaip vietinius išteklius, mažinama aplinkos tarša, kurią sukelia sąvartynų išskiriamos dujos. Klaipėdos termofikacinė jėgainė kaip kurą naudoja komunalines ir nepavojingas pramonines atliekas, biokurą, gamina tiek šilumą, kuri tiekiama Klaipėdos miestui (jėgainė pagamina apie 40% viso Klaipėdos miestui reikalingo šilumos kiekio), tiek elektros energiją, kuri parduodama nacionaliniuose tinkluose. Klaipėdos termofikacinė jėgainė naudoja naujausias technologijas, užtikrinančias maksimalų kuro suvartojimo efektyvumą ir efektyvų išmetamųjų dujų valymą. Jėgainės galingumas – 50 MW šilumos ir 20 MW elektros. UAB „Fortum Klaipėda“ jėgainėje, teršalų koncentracija išeinančiuose dūmuose yra keletą ar net keliasdešimt kartų mažesnė, nei numatyta Europos Sąjungos ir Lietuvos norminiuose dokumentuose.

Sąvartynai

Sąvartynai yra priskiriami taršos šaltinių grupei, kurie kelia potencialią grėsmę požeminio vandens vartotojams ir kitiems aplinkos objektams. Į požeminę hidrosferą patenka medžiagos ir cheminiai junginiai, dėl to pakinta požeminio vandens cheminė sudėtis. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą pradėta iš esmės reorganizuoti šalies atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą. Aktyviai vykdyta komunalinių atliekų tvarkymo valdymo reforma – sukurti regioniniai atliekų tvarkymo centrai ir regioniniai nepavojingų atliekų sąvartynai. Jau kelerius metus visų miestų, daugelio miestelių ir didesnių kaimų komunalinės atliekos surenkamos centralizuotai, intensyviai plėtojama šių atliekų surinkimo infrastruktūra. Dabar Lietuvoje veikia 11 regioninių nepavojingų atliekų sąvartynų. Jie įrengti laikantis gamtos apsaugos reikalavimų.

Lietuvoje veikiantys regioniniai Alytaus, Kauno (Lapės ir Zabieliškio), Marijampolės, Panevėžio, Telšių, Utenos nepavojingų atliekų sąvartynai yra įrengti šalia jau esamų senų rekultivuotų sąvartynų. Klaipėdos ir Šiaulių regioniniai sąvartynai įrengti šalia pavojingų atliekų tvarkymo įmonės UAB „Toksika“, o Tauragės sąvartynui išskirtas naujas žemės sklypas. Vilniaus regioninis sąvartynas įrengtas šalia buvusio Elektrėnų ir Vievio miestų buitinių atliekų sąvartyno. Senajame sąvartyne nebuvo įrengtas dugną izoliuojantis pagrindas ir drenažinės sistemos, todėl buvo iškastos deponuotos atliekos ir perkeltos į veikiančio Kazokiškių sąvartyno teritoriją. Dabar veikiantis Vilniaus (Kazokiškių) sąvartynas įrengtas buvusio žvyro ir smėlio karjero dalyje.

Kompostavimas

Dėl kiekvienos į sąvartyną patenkančios žaliųjų atliekų tonos susidaro 300-500 m3 kenksmingų dujų. Todėl svarbu, kad tokios atliekos būtų surenkamos ir sutvarkomos atskirai. Kompostuoti galima sodo ir daržo atliekas: gėlių ir daržovių liekanas, nupjautą žolę, medžių lapus, smulkias šakeles, naminių gyvūnų (triušių, vištų ir kt.) išmatas. Taip pat – virtuvės atliekas: daržovių atliekas, lukštus, kevalus, gėles, vaisius, kavos ir arbatos tirščius.

Žaliasias atliekas galima priduoti ir specialiose aikštelėse: šiuo metu Lietuvoje veikia 49 bioskaidžių atliekų surinkimo (priėmimo) aikštelės. Šios aikštelės yra suskirstytos pagal apskritis: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus. Žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelėse yra priimamos šios bioskaidžios atliekos:
  • Želdynų karpymo atliekos, nukritę lapai, nupjauta žolė
  • Gėlės, piktžolės
  • Vaisių, daržovių atliekos
  • Medžio žievė, pjuvenos, drožlės, skiedros
  • Smulkios medžių, krūmų genėjimo šakos

Jų sąrašą bei adresus galite rasti čia.


Didelių gabaritų atliekos

Seni baldai (kėdės, lovos, spintos, stalai, komodos ir kt.), langai, durys, dviračiai, kilimai, radiatoriai, automobilinės kėdutės, naudotos padangos, vežimėliai, talpos ir kitos buityje susidarančios didelių matmenų atliekos. Jų negalima išmesti į buitinius konteinerius ar pastatyti šalia jų – šias atliekas reikia pristatyti į specialias didelių gabaritų atliekų surinkimo (priėmimo) aikšteles. Šiuo metu Lietuvoje jų veikia 96.

Daugiau informacijos galite rasti čia.


Principo „Teršėjas moka“ įgyvendinimas Lietuvoje

Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Šis principas yra įgyvendinamas remiantis išplėstine gamintojo atsakomybe.

Išplėstinės gamintojo atsakomybės (angl. extended producer responsibility – EPR) principai ir strategija pirmą kartą oficialiai buvo pripažinti 1995 metais Vašingtone (JAV) vykusiame atliekų mažinimo seminare. Pagrindinis EPR principas skelbia, kad „gaminių gamintojai privalo prisiimti nemažą atsakomybės dalį (tiek fizinės, tiek finansinės) ne tik už jų gaminių poveikį aplinkai juos vartojant bei deponuojant, bet ir už gaminiui pagaminti naudojamas medžiagas ir jo projektavimą“.

Tad už pakuotes, kurių atliekomis gali būti teršiama aplinka, yra atsakingi jų gamintojai ir importuotojai. Lietuvoje finansinė atsakomybė yra taikoma visiems verslo subjektams, kurie į rinką išleidžia daugiau kaip 500 kg pakuočių. Tačiau už taršą mokant baudas, tarša nėra sumažinama – dėl to Lietuvoje buvo sukurta rūšiavimo infrastruktūra: kad kuo mažiau terštume aplinką pakuotėmis, jų rūšiavimui pastatyti konteineriai, kurie ištuštinami, pakuotės perrūšiuojamos bei naudojamos, tad nepatenka į sąvartynus.

Šia infrastruktūra rūpinasi ir verslo įmones atstovauja pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos. Mes ne vien organizuojame pakuočių atliekų tvarkymą nuo jų surinkimo iki perdirbimo, rūpinamės konteinerių plėtra, tačiau ir įgyvendiname edukacines priemones, siekdami didinti ekologinį sąmoningumą šalyje ir skatinti gyventojus rūšiuoti.