Kas iš tiesų mus skatina rūšiuoti atliekas: vien edukacijos – nepakanka

91 proc. lietuvių teigia, kad rūšiuoja atliekas, tačiau konteinerių turinio analizė atskleidžia, kad net pusė atliekų – išrūšiuotos netinkamai, rodo naujausias pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ užsakymu atliktas tyrimas. Be to, dalis gyventojų visai nesiryžta imtis šio įpročio. Todėl pasiekti ambicingus atliekų perdirbimo tikslus Lietuvoje vis dar išlieka iššūkiu.

„Norint paskatinti visuomenę teisingai rūšiuoti, vien švietimo – nepakanka. Tam, kad žmogus jaustų atsakomybę, svarbu naudoti ir kitas skatinimo priemones“, – teigia Asta Burbaitė, organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė.

„Žinios apie atliekų tvarkymo svarbą – būtina sąlyga, norint formuoti žmogaus elgesį. Tačiau vien supratimo apie problemą gyventojų motyvacijai skatinti bei palaikyti nepakanka. Veiksmingiausias yra kompleksinis požiūris, apimantis tiek informacines („minkštąsias“), tiek struktūrines ir ekonomines („kietąsias“) priemones, tokias kaip patogios rūšiavimo sąlygos ar piniginės paskatos“, – aiškina Vilniaus universiteto (VU) socialinių mokslų daktarė Dovilė Šorytė.

Anot specialistės, norint taikyti priemonių visumą, svarbu suprasti, kaip tinkamai naudoti kiekvieną iš jų.
Kaip teisingai edukuoti?

„Svarbus – konkretumas. Palyginti su bendro aplinkosauginio pobūdžio žiniomis, rūšiuoti atliekas labiau paskatina žinojimas apie tai, kur ir kaip tinkamai rūšiuoti, koks teigiamas tokio elgesio poveikis, kokie yra netinkamo rūšiavimo padariniai. „Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkės A. Minelgaitė ir G. Liobikienė, išanalizavusios ES šalių duomenis, padarė išvadą, kad daugelyje šių šalių vis dar stokojama suvokimo, kaip glaudžiai susijęs atliekų perdirbimas ir efektyvus išteklių naudojimas. Todėl yra būtina keisti požiūrį – atliekos turėtų būti vertinamos kaip naudingi ištekliai, o ne kaip tiesiog išmetamos prekės“, – sako D. Šorytė.

„Žaliojo taško“ atstovė antrina, kad Lietuvoje situacija panaši – žmonės dažnai sako, kad nerūšiuoja, nes tiksliai nežino, kaip tai daryti tinkamai.

„Lietuvoje painiavos įveda ir tai, kad savivaldybėse rūšiavimo instrukcijos gali skirtis, nes vieningų taisyklių visai Lietuvai – nėra. Teoriškai galime turėti 60 skirtingų rūšiavimo taisyklių – tiek, kiek yra savivaldybių, tačiau tai – beprasmybė, nes, pavyzdžiui, plastiko rūšiavimo konteineriuose atsiradusios atliekos visos yra perrūšiuojamos pagal tuos pačius principus, kad iš kur jos bebūtų atkeliavusios“, – sako A. Burbaitė.

Noras atitikti socialines normas

Kitas žmonių elgseną formuojantis veiksnys – visuomenės informavimas apie paplitusias socialines normas.
„Tai gali būti duomenys apie tai, koks elgesys laikomas priimtinu ir kaip elgiasi kiti, pavyzdžiui, kiek gyventojų šalyje jau rūšiuoja atliekas“, – teigia D. Šorytė.

Socialinių mokslų daktarė priduria, jog socialinių normų įtaka didesnė tose šalyse, kuriose atliekų tvarkymo sistema sąlyginai nauja: „Kai rūšiavimas tampa įprastu dalyku, kaip Skandinavijoje, žmonės ima tai laikyti savaime suprantama pareiga. Tuomet elgesį lemia nebe aplinkinių spaudimas, o vidinis įsitikinimas, kad taip elgtis yra teisinga.“

„Žaliojo taško“ atstovė priduria, kad jų 2025 m. inicijuota apklausa parodė, kad egzistuoja ryšys tarp išsilavinimo ir atsakingo elgesio: „Net 59 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių respondentų teigė visada rūšiuojantys atliekas, o neturinčiųjų aukštojo išsilavinimo šis rodiklis tesiekia 35 proc. Tad galima daryti prielaidą, kad tam tikrose visuomenės grupėse atsakingas elgesys su atliekomis jau tampa norma.“

Ar sistema patogi?

Žmonių motyvacija rūšiuoti ir tai daryti teisingai gali mažėti dėl nepatogios atliekų tvarkymo sistemos, todėl jos paprastumas yra itin svarbus.

„Paprasta atliekų rūšiavimo sistema ne tik formuoja teigiamą žmonių požiūrį į atliekų tvarkymą, bet ir skatina aktyviau įsitraukti. Sistemos patogumą lemia keli aspektai: aiškumas, kaip ja naudotis, atliekų surinkimo dažnumas, surinkimo vietų išdėstymas, priėjimas ir atstumas iki jų, šių vietų švara bei sąlygos laikyti atliekas namuose (ar tam pakanka vietos)“, – sako D. Šorytė.

Panašią įžvalgą pateikia ir Švedijos mokslininkė K. M. Johansson. Jos teigimu, žmonės, kurie rūšiuoja, bet nejaučia stipraus įsipareigojimo, yra jautrūs bet kokiems nepatogumams – net menkos kliūtys gali sumažinti jų įsitraukimą. Todėl jiems ypač svarbu, kad rūšiavimo sistema būtų paprasta ir aiški, o informacija apie rūšiavimo naudą – konkreti ir suprantama.

„Lietuvoje siekiame, kad gyventojui atsakingai elgtis su atliekomis būtų kuo patogiau. Ne visur tai padaryti paprasta – pavyzdžiui, tankiai apgyvendintose vietovėse ne visuomet įmanoma įrengti patogias ir estetiškas rūšiavimo konteinerių aikšteles. Tačiau individualių namų gyventojai aprūpinami asmeniniais stiklo ir lengvųjų pakuočių konteineriais, o atliekos surenkamos tiesiai iš namų“, – teigia „Žaliojo taško“ atstovė.

Finansinis atlygis tampa būtinybė

Ekonominės priemonės – dar vienas itin reikšmingas veiksnys, motyvuojantis žmogų rūšiuoti. Mat jos ne tik suteikia finansinį paskatinimą, bet ir „komunikuoja“, koks elgesys laikomas atsakingu bei priimtinu visuomenėje.

„Finansinės paskatos veiksmingiausios mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams. Išsivysčiusiose šalyse, turinčiose senas atliekų perdirbimo tradicijas (pavyzdžiui, Vokietija), efektyvesnė priemonė yra ne piniginis skatinimas, bet suvokimas, kad atliekų rūšiavimas padeda tausoti išteklius, mažinti klimato kaitą, apsaugoti aplinką ir ateities kartas. Tad šis rūšiuoti motyvuojantis aspektas priklauso ir nuo valstybės“, – sako D. Šorytė.

Jai antrina ir Lietuvos situaciją komentuoja A. Burbaitė: Lietuvoje, kalbant apie atsakingą elgesį su atliekomis, daugiausia dėmesio skiriama edukacijai. Nors kai kurios savivaldybės taiko nuolaidas mišrių atliekų rinkliavai rūšiuojantiems gyventojams, kontrolės mechanizmai už netinkamą rūšiavimą vis dar reti. Mūsų manymu, vien švietimo nebepakanka – „minkštosios“ priemonės jau veikia, tad reikalingos ir „kietosios“. O atsižvelgiant į ES keliamus ambicingus tikslus ir galimas finansines pasekmes, gyventojų atsakomybė tampa kertiniu elementu siekiant pažangos.

Dalintis