Ateities pakuotės nustebins vartotoją: iš žuvų žvynų, bananų plaušo bei grybienos

Plastiko tarša – vienas didžiausių šiandienos žmonijos iššūkių. Besaikis ir nesąmoningas vartojimas sukelia pražūtingų padarinių kone visoms pasaulio ekosistemoms, nuo plastiko taršos kenčia jūrų ir sausumos gyvūnai, o ir patys žmonės, kurių kraujyje bei plaučiuose jau randama mikroplastiko, į mūsų organizmą patenkančio per maisto grandinę. KTU pakavimo inovacijų ir tyrimų centro atstovė Zita Markevičiūtė nusijuokia, kad kaltas ne pats plastikas – jis puiki ir unikalių savybių turinti medžiaga, bėda yra mūsų elgsena.

2022-12-26

Plastiko tarša – vienas didžiausių šiandienos žmonijos iššūkių. Besaikis ir nesąmoningas vartojimas sukelia pražūtingų padarinių kone visoms pasaulio ekosistemoms, nuo plastiko taršos kenčia jūrų ir sausumos gyvūnai, o ir patys žmonės, kurių kraujyje bei plaučiuose jau randama mikroplastiko, į mūsų organizmą patenkančio per maisto grandinę. KTU pakavimo inovacijų ir tyrimų centro atstovė Zita Markevičiūtė nusijuokia, kad kaltas ne pats plastikas – jis puiki ir unikalių savybių turinti medžiaga, bėda yra mūsų elgsena.

Ateitį pašnekovė, kaip ir dauguma aplinkosaugininkų, mato per kompleksinį sprendimą – maksimaliai perdirbti rinkoje esančias mechaniškai perdirbamas medžiagas bei mažinti iškastinio kuro kiekius naujų pakuočių gamybai, didinant biologinės kilmės žaliavų panaudojimą. Vieną tokių alternatyvių pakuotės medžiagų mėgina sukurti ir pati Zita. Nacionaliniame Taivano universitete besistažuojanti Kauno technologijos universiteto doktorantė Zita Markevičiūtė pasakoja, kad tiek studijos, tiek ši stažuotė iš esmės yra dėl vieno jos tikslo – sukurti natūralios kilmės, kompostuojamą pakuotę greito maisto sektoriui. Zita atvirauja, kad šioje srityje ji dar naujokė – daugiau nei dešimtmetį dirbusi rinkodaros ir prekinių ženklų vystymo srityje, kur produkto pakuotė yra neatsiejama dalis, pastaraisiais metais pradėjo gilintis į tvarios pakuotės konceptą. Moterį patraukė ši sritis, tačiau pajuto, kad jai stinga žinių, todėl įstojo į doktorantūrą ir ambicijos augo.

„Mano pačios vizija yra per ketverius doktorantūros metus sukurti kompostuojamą pakuotę greito maisto sektoriui, kuriame kol kas dominuoja mechaniškai neperdirbamos pakuotės. Jos yra arba užterštos maisto likučiais, arba padegtos plastiko danga. Pastarosios dėl mikroplastiko taršos visiškai netinkamos ir biologiniam perdirbimui (kompostavimui). Aš atsidūriau Taivane, nes mano norima sukurti pakuotė yra susijusi su biologiniu žiedinės ekonomikos ciklu – pramoninių augalinių atliekų, kaip pagrindinės pakuotės žaliavos, panaudojimu gamybos stadijoje ir biologiniu perdirbimu (kompostavimu) pakuotės būvio ciklo pabaigoje. Tai reiškia, kad jai sukurti reikalinga mikrobiologijos integracija. Čia, Nacionalinio Taivano universiteto mikrobiologijos institute, mokslininkai jau ne vienerius metus dirba su mikrobiologijos taikymu pramonėje, todėl tai ideali aplinka, kurioje galiu pasisemti naujų žinių apie mikrobiologijos svarbą ir įtaką“, – apie stažuotės tikslą kalbėjo Z.Markevičiūtė. Tos pačios problemos Žiedinės ekonomikas suvokimas Lietuvoje jau įsitvirtina, nors dar prieš penkerius metus pats terminas buvo vartojamas retai, o kai vartojamas – ne visada teisingai.

„Norėdami, kad sąvokos „tvarumas“ ir „žiedinė ekonomika“, pramonės bei verslo sektoriams susiduriant su aplinkosaugos bei klimato iššūkiais, neliktų tik skambiomis frazėmis, turime nedelsiant ieškoti praktinių sprendimų ir juos įgyvendinti, o viena svarbiausių sėkmingo rezultatų sąlygų – bendradarbiavimas. Dėl šios priežasties, pramonės, verslo, mokslo bei politikos sričių atstovus kviečiame ne konkuruoti, o kartu ieškoti tvaresnių sprendimų, kuriant aplinkai draugiškas pakuotes, kartu mažinant atliekų kiekius bei energijos sunaudojimą ir generuojant papildomus pajamų šaltinius verslui“, – apie bendradarbiavimo svarbą kalbėjo „Žaliojo taško“ vadovas Kęstutis Pocius.

O siekiant efektyvios ekspertinės sinergijos pakuočių atliekų tvarkymo sektoriuje, „Žaliasis taškas“, šiuo metu atstovaujantis beveik 3 tūkst. Lietuvos gamintojų ir importuotojų, ėmėsi lyderystės ir pakvietė dvi organizacijas – Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimų centrą bei Žaliosios politikos institutą – pasirašyti bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis. Z.Markevičiūtė įsitikinusi, kad verslas jau tikrai ima suvokti žiediškumo svarbą ir naudą, o jo link stumia ne tik įstatymai ar europiniai reglamentai.

„Vartotojui, manau, pati žiediškumo ar žiedinės ekonomikos sąvoka yra tolimesnė nei verslui. Vartotojams yra kur kas suprantamesni atsakingo vartojimo, tvaraus produkto, draugiškų aplinkai medžiagų terminai. Visa tai be abejonės yra neatsiejama žiedinės ekonomikos dalis, tačiau žmonės į tai žiūri kitu, siauresniu kampu. Pavyzdžiui, jiems galbūt ir neturi rūpėti, kokiu būdu – mechaniniu, biologiniu ar cheminiu – yra perdirbta pakuotė, svarbu, kad jiems rūpėtų, kokia ji yra, ar perdirbama ir kad pasirūpintų savo pareiga pakuočių atliekas sutvarkyti taip, kad jos atsidurtų ne gamtoje, o joms skirtuose rūšiavimo konteineriuose. O apie žiedinę ekonomiką, kaip koncepciją, be abejo, labiau galvoja verslas, nes tai apima ne tik vartojimo, bet ir žaliavų parinkimo, produkto projektavimo ir gamybos, transportavimo bei perdirbimo etapus“ – įžvalgomis dalinosi pašnekovė. Paklausta, kokių skirtumų mato tarp Lietuvos ir Taivano pakuočių taršos ar sprendimų ją mažinti srityje, Z.Markevičiūtė nuogąstavo, kad problemos – kur pasaulyje bebūtum – yra tos pačios. Plastiko ir mikroplastiko tarša yra didžiulė ir labai opi globalinė problema. „Ir Lietuvoje plastiko atliekos patenka į vandenis, bet Baltijos jūros pakrantėje mes nematome tokių dalykų, kokius galime pamatyti čia. Kelis kartus buvau nuvykusi iki šios gražios salos pakrančių. Jeigu mieste, kuriame, beje, itin didelis vienkartinių pakuočių naudojimas, taršos nematome, nes miestas pakankamai pažangiai susitvarko su atliekomis, tai pakrantėse sunku rasti vietą, kurioje aplink 20 metrų spindulių nesimėtytų plastikiniai buteliai ar žvejybinės atliekos.

Didžioji dauguma plastiko į vandenynus patenka upėmis, kurios teka per tankiai apgyvendinamas vietoves. Aštuonios ir dešimties labiausiai taršių upių teka Azijoje, kurių plastiko tarša galiausiai koncentruojasi vienoje iš didžiųjų Šiaurės Ramiojo vandenyno „plastiko srovių“. Taivano pakrantės yra realus ir skaudus globalios plastiko taršos pavyzdys. Kad ir kur plastiko tarša beprasidėtų, didžioji jos dalis atkeliauja į pakrantę, o per maisto grandines galiausiai patenka ir į mūsų lėkštes“, – komentavo Taivane besistažuojanti lietuvė.

Biologiškai skaidomos pakuotės – ateitis?

Kalbėdama apie ateities alternatyvas Z.Markevičiūtė neabejojo, kad jau yra, o toliau tik labiau įsitvirtins ir progresuos biologinės kilmės ir biologiškai skaidžios pakuotės. Žiedinės ekonomikos biologinio ciklo integravimas į pakuotes padėtų išspręsti ne vieną problemą, o ir neatrastų galimybių šioje srityje yra daugybė. Pakuotės medžiagomis gali virsti daugybė pramoninių biologinių atliekų – jau dabar popierinėms pakuotėms yra naudojamos cukranendrių išspaudos, bananų žievės, plastiko gamybai yra testuojami žuvų žvynai, pomidorų atliekos ir pan.

Pašnekovė pasakojo, kad KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centre šiandien biologinių medžiagų įveiklinimui pakuočių gamybos procese skiriama labai daug dėmesio. Pakuočių medžiagų žaliavos, kalbant apie mūsų šalį, gali būti įvairios – grūdų apdirbimo šalutiniai produktai, vaisių ir daržovių atliekos, kanapės ir t.t., norint išsiaiškinti, kaip šios medžiagos gali būti pritaikomos popieriaus, plastiko ar bio-kompozitų pakuočių gamybai, atliekama daugybė bandymų.

„Pagrindinė tokių produktų vertė būtų ta, kad sumažintumėme iškastinio kuro poreikius, o atliekas paverstumėme žaliavomis. Prognozės iliustruoja, kad tiek vartojimas, tiek pakuočių paklausa tik augs, teturime du kelius – arba didinti iškastinio plastiko gamybą, kurio neigiamas poveikis aplinkai deja, bet akivaizdus, arba turime ieškoti būdų, kaip jo kiekį mažinti. Alternatyva – biologinės kilmės žaliavos ir ypač svarbu, kad pakuotei panaudotume industrines atliekas. Tokiu atveju mažiname susidarančių atliekų kiekius ir mažiname naujų resursų poreikį“, – biologinės kilmės medžiagų integravimo į pakuočių gamybą naudą aiškino Z.Markevičiūtė.

Tikslas – greito maisto sektorius

Z.Markevičiūtė užsibrėžė siekį sukurti biologiškai skaidžią pakuotę būtent greito maisto sektoriui dėl kelių priežasčių. Pirma, tai vienas iš sektorių, kuriame sugeneruojami dideli kiekiai neperdirbamų vienkartinių pakuočių: „Jei pavyktų pagaminti biologiškai skaidžią pakuotę, padengtą natūralia barjerine danga, galėtume ją tiesiog kompostuoti ir išmesti kartu su maisto likučiais. Tai reiškia, kad ne tik pakuotes, bet ir maisto atliekas nukreiptumėme į biologinio perdirbimo srautus, o galutinį kompostavimo produktą – aukštos kokybės kompostą – galėtumėme panaudoti kaip geros kokybės organines trąšas.

Antra, tokia pakuotė yra patogi žvelgiant iš vartotojo pusės, nes jos nebereikia ištuštinti ar/ir plauti. Be abejo, būtų idealu, kad vienkartinių maisto pakuočių nebeliktų apskritai, bet gyvename itin veiklios darbotvarkės laikotarpiu, mėgstame laiką leisti lauke, renginiuose, ar tiesiog einant gatve nugriebti pietus, todėl būtų naivu tikėtis, kad visur su savimi pradėsime nešiotis daugkartinius stalo įrankius bei indus. Trečia, tokia pakuotė padėtų „išvalyti“ mechaninio atliekų perdirbimo srautus, nes neretai pasitaiko, kuomet maisto ar maisto produktų likučiai patenka, pavyzdžiui, į plastiko rūšiavimo konteinerius ir suteršia kitų kruopščiai išvalytas pakuočių atliekas. O tokia tarša pablogina perdirbamos medžiagos kokybę. Beje, tam, kad kompostuojamos pakuotės ir maisto atliekos efektyviai būtų integruotos į biologinį atliekų perdirbimo ciklą yra būtinas atskiras tokių atliekų surinkimas. Šalia esamos plastiko, popieriaus, metalo, tekstilės atliekų rūšiavimo infrastruktūros turėtų atsirasti ir biologinių (maisto, žaliųjų) atliekų konteineriai“, – savo viziją nupiešė doktorantė.

Kalbėdama apie sprendimo būdus Z.Markevičiūtė dėstė principus, kuriais šiandien rekomenduoja vadovautis pasaulio specialistai – pirmiausia, vengti neperdirbamų medžiagų ir jas keisti perdirbamomis (mechaniškai ar/ir biologiškai). „Antroji opcija yra mažinti iškastinio kuro plastiko panaudojimą keičiant jį gamtinės kilmės žaliavomis aplinkai draugiškesnėmis medžiagomis, jei tik įmanoma. Trečiasis ir vienas iš esminių sprendimų – medžiagų ir vartojimo mažinimas bei sąmoningumo ir tinkamo atliekų tvarkymo didinimas. Galima sukurti daugybę inovatyvių pakuočių medžiagų, bet nė viena nebus tokia, kad ją išmetus bet kur ir bet kada taršos nepamatysime, ar dar blogiau – nepajusime savo pačių kailiu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Trečias variantas yra bio-kompozitų panaudojimas pakuotėse. Į biologinės kilmės plastikus galima įmaišyti įvairių natūralių plaušų, kurie ženkliai atpigina galutinio produkto kainą ir dažnu atveju pagerina medžiagos savybes – tokie kompozitai yra lengvesni, stipresni, pasižymi geromis termo savybėmis, o vartojimo pabaigoje gali būti kompostuojami. „Jei kalbėtume konkrečiai apie mano pakuotę, iš dalies ji atrodo kaip labai paprasta. Pavasarį planuoju pradėti daryti pirmuosius mėginius, kuriuose dalis medienos plaušienos bus pakeista agroatliekomis, o barjerinė danga bus suformuota taip pat iš pramonėje gaunamo šalutinio gamybos produkto, kurio įvardinti kol kas tikrai dar nenorėčiau, bet galiu užsiminti, kad šio ingrediento kilmė priskiriama grybų karalystei. Manau, itin svarbu yra tai, kad visos pakuotei planuojamos naudoti medžiagos nėra brangios, plačiai prieinamos, iš atsinaujinančių šaltinių, o dalis jų yra – šalutiniai gamybiniai produktai, kitaip tariant – atliekos“, – iš ko siekia pagaminti biologiškai skaidžią pakuotę maistui, pasakojo Z.Markevičiūtė, vildamasi, kad šis jos projektas neužtruks ilgai, mat tai būtų perspektyvus žingsnis sprendžiant greito maisto atliekų klausimą.

 


Taip pat skaitykite:

Pakuočių  atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo paslaugų ir (arba) atskirtų iš mišrių komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų paruošimo naudoti ir naudojimo paslaugų pirkimo konkursas

2023-02-07

Ar atsakytumėt į paprastą klausimą: putplastis – perdirbamas ar ne?

2023-01-16

1,5 litro vandens butelis prieš 20 metų ir šiandien: didesnės investicijos lengvesnei pakuotei

2023-01-10
Šioje interneto svetainėje naudojami slapukai. Slapukai naudojami rinkti informaciją apie apsilankymus svetainėje, pagerinti svetainės veikimą ir siūlyti naudotojams aktualų turinį bei reklamas. Daugiau informacijos ieškokite mūsų Slapukų naudojimo taisyklėse. Skaityti daugiau.